kaukas

1 kaũkas sm. (2, 4) 1. B, R, CI1059, MŽ21, N, K, Kos151, Šts, Skd, Trš, LVII173 mit. turtus nešanti namų dvasia, aitvaras: Laukinio žmogaus protas išrado naktines dvasias, kaukus, aitvarus J.Jabl. Kitą kartą žmonys ir kaukais tikėjo Krtn. Kaip kaũkas ėjo, sutreškėjo eglės J. Kaukas ima skalsą nuo vieno, duoda kitam LTR. Kaũkai vyrus šelpė, o deivės moteriškas J. Kaukẽliai buvo kaip piemenukai, su tarbelėmis vaikščiojo, nuo bagotų ėmė, o nešė biedniems, kurie juos priėmė J. Periu periu, ar išperėsiu kokius kaukeliùs? J. Kaukas turbūt ir atnešė tiek mėsos? Žem. Turbūt tau koks kaukas padeda? Lnkv. Jei kam atsitinka kaukas pamatyti namie, tai tankiausiai pasirodo kaipo juodas katinas arba gaidys K.Būg. Plikasis (kuris viską išneša) ir gerasis (kuris turtus neša, atneša) kaukas G90. Kaukas piningus nešė Tv. Atvažiavo kaũkas Rsn. Kaukus pirko žemaičiai Klaipėdo[je] Als. Anam kaũkas tiesiai į bliūdą taukus pila Ms. Kaukas pinigus neša Tv. Jam kaukas padeda Prk. Neša viską į numus kaip kaũkas Krš. Daužosi po virtuvę lyg koks kaũkas Krp. Lietuva ... meldėsi žemėpačius, kaukus BPII180. Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius BPII101. Garbina ... medeines, kaukùs ir kitus biesus VoK24. Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat Mž9. 2. K, CI1059 nekrikštyto vaiko vėlė: Kaukutis yra nekrikštytas kūdikis J. 3. velnias: Kiba tave kaukas apsėdo! Lš. 4. Mrj persenęs, sudžiūvęs, susivėlusiais plaukais žmogus; senoviškas prietaringas žmogus. 5. žr. kaukaspenis: Radau kauką Kp. 6. scom. K neūžauga, mažas žmogus.

◊ kaũko akmuõ kaukaspenis: Prisirinkau kišenę kauko akmenų Kp.

kaũko spenỹs; rš kaukaspenis, belemnitas: Kaũko spenių̃ būna tik žvyrynuose Pc.

kaũko šùkos; bot. krūmiškasis penkiapirštis: Va, kad gudri, susišukuok jom ir nei trupinėlio nenulaužk – kur kas žemėj padėta, žinosi; tai tau ir kauko šukos Trgn.